Alfalfa – Mėlynžiedė Liucerna

Versta iš knygos Dr. John R Christopher „Herb Syllabus“

Aprašymas

Alfalfa – Mėlynžiedė Liucerna

Daugiamečiai žoliniai augalai, turintys trilapius lapus. Žiedynai yra 1-2 ilgio ir primena tipiškus dobilus. Žiedai maži, melsvi, sutelkti galviškose kekėse. Sunku atskirti nuo dobilo, kol nepražįsta.

Bitės dažnai auginamos šalia, siekiant užtikrinti apdulkinimą.

Net ir auginama šalia kitų vaistažolių ar augalų – išgyvena. Dvimetrinių šaknų dėka gauna pakankamai drėgmės ir mineralinių medžiagų, net ir sausros metu.

Bendrai

Daktaras Christopher ypač vertino šią vieną iš seniausiai žinomų vaistažolių, dar vadinamą „Viso Maisto Tėvu“.  Jis teigė, kad ji gali būti naudojama tiek ligoms gydyti, tiek imunitetui sustiprinti. Cristopher pastebėjo, kad katės, šunys, bei kiti ūkiuose auginami gyvūnai instinktyviai susirasdavo žolę, atsiradus ligos simptomams. Kai Cristopher buvo jaunas ir sirguliuojantis vaikas, jį tarsi kokia jėga pavasariais traukdavo prie vaistažolės. Kramsnodamas šakeles  išsigydė kelias prigimtines ligas.

Daktaras mėgo pasakoti apie šeimą, Liucernos dėka išgyvenusią koncentracijos stovykloje. Dėl žiaurių gyvenimo sąlygų ir blogos mitybos nuolatos mirdavo žmonės. Keli Šeimos nariai atrado, kad kiekvieną dieną sukramtę po Mėlynžiedės šakelę ar dvi, rastos stovyklos pakrašty, netrukus pasijuto stiprūs ir sveiki. Jie tęsė augalo vartojimą likusį kalėjimo laiką. Skatino ir kitus gyventojus daryti tą patį, bet liko išjuokti. Įkalinimui pasibaigus, šeima paliko stovyklą puikios sveikatos, o jų draugai, kurie atsisakė klausytis patarimo, buvo sunkiai sergantys. Kiti – jau mirę.

Vienos paskaitos metu į Christopher kreipėsi jaunuolis – kovos menų, bei karate praktikantas. Jis prasitarė, kad melsvų ir juodų mėlynių (randų) gydymui, jo treneris , juodojo diržo savininkas, davė jam kapsulių ir nurodė naudoti kelis kartus į dieną. Rezultatai buvo magiški, tačiau „vaistam“ pasibaigus, randai sugrįžo.

Jaunuolis nuėjo pas savo instruktorių, pasiryžęs išsiaiškinti, kas buvo kapsulėse ir sumokėti tiek kiek reikia už šią stebuklingą priemonę. Bet liko sukrėstas, sužinojęs, kad jose tebuvo vienas ingredientas – Liucerna. Tol kol vartojo kapsules, jis nebeturėjo daugiau problemų.

Liucernos pionieriumi vadinamo Frank Bower mokslinio tyrimo metu, anemiškas (mažakraujis) ligonis, kenčiantis nuo apetito trūkumo, buvo apgyvendintas pensione ir girdomas Liucernos arbata kiekvieno valgio metu. Po dviejų savaičių – valgė  viską. Su kaupu.

Plėtodamas Liucernos panaudojimo idėjas, Ponas Brower netgi sukūrė šūksnį: „Kas tinka paršiukam, tas tinka ir vaikučiam“. Jis įsiūlė maisto papildus, kurios didžiąją dalį sudarė vaistažolė, dviejų mokyklų moksleiviam. 200 vartojusių vaikų svoris per mėnesį vidutiniškai padidėjo 1-2 kilogramais ir tapo ypač atsparūs ligoms.

N.W.Walker, šviežių daržovių sulčių ir vegetariškos dietos propaguotojas, aktyviai pragyvenęs net šimtą metų, taip pat rekomendavo Mėlynžiedę Liucerną. Kinų medicina pataria naudoti žolę opos skausmam gydyti. Viena moteris, nesėkmingai išbandžiusi  standartinę pieno produktų dietą (susirgo astma), susirado  amerikietę-kinę žolininkę, kuri patarė vengti kepto maisto, duonos, tabako, alkoholio ir kartą į dieną, prieš valgį, suvartoti mišinį: šaukštelį Liucernos miltelių sumaišyto su vandeniu ir šaukšteliu alyvų aliejaus. Moteris naudojo tą patį receptą draugų ir giminių opų gydymui. Rezultatai buvo stebuklingi ir kiekvienas buvo dėkingas už tokį paprastą ir veiksmingą vaistą.

Viso maisto tėvas

Liucerna buvo žinoma tiek Kinijoje (minima 2939 prieš Kristų), tiek arabam (praminė vaistažolę „viso maisto Tėvu“), tiek graikam (Dioskoridas, graikų botanikas, teigė, kad mėlynžiedė atkeliavo iš rytų į Graikiją, tada Italiją, tada paplito net iki Peru). Šilto klimato vietose, derlius buvo nuimamas kelis kartus per metus.

Anglijoje paplito 1700 metais ir paskiau išplito po Šiaurės Ameriką, kur indėnai greitai pamėgo naudoti pašarui gyvūnams. Pietų Amerikos ūkininkai pastebėjo, kad stručių plunksnos pagražėjo, karvių pienas paskanėjo, vištos pradėjo dėti daugiau kiaušinių, ožkos pasveikėjo.

Panaudojimas

Kai kurie žolininkai laiko Mėlynžiedę per lengva, poveikio atžvilgiu, kad būtų laikoma vaistažole. Tačiau kaip Frank Bower atrado – augale yra svarbių fermentų pagerinančių visų keturių  klasių maisto virškinimą – baltymų, riebalų, krakmolo ir gliukozės.  Metams einant, nauji tyrimai parodė, kad joje yra ir svarbaus chlorofilo, vitaminų ir mineralų, skatinančių apetitą. Vienas iš svarbiausių yra vitaminas U, dar randamas žiediniuose kopūstuose ir naudojamas skrandžio opoms gydyti. Šis atradimas aptvirtina Kinų liaudies medicinos logiką naudoti Liucerną opoms. Sovietų Sąjungoje, po metus trunkančių bandymų su gyvūnais, mokslininkai pradėjo lobaratorinius tyrimus su žmonėmis, turintiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas: 80% išgijo, 20% pastebimai pagerėjo.

Frank Bower atliko daug įdomių eksperimentų su Liucerna. Trys šimtai karių Sawtelle, Kalifornijoje, naudodami vaistažolės arbatą išsigydė šlapimo pūslės, prostatos ir kitas problemas. Rezultatai buvo tokie stulbinami, kad Bower metė viską ir paskyrė savo gyvenimą Mėlynžiedės tyrinėjimui. Pagrindinė problema buvo stipraus skonio vaistažolę pateikti kuo skaniau ir patraukliau. Labiausiai paplito žalias kokteilis (Liucerna sumaišyta su ananaso sultim ir daigais). Daigai turtingi amino rūgštimis: iki 150% daugiau nei kviečiuose ar kukurūzuose. Juose taip pat yra chlorofilo, kuris žmonių manymu, yra svarbus gydant negalavimus. Taip pat suteikia gyvybingumo, nes yra prisotintas deguonies.

Indianos mokslininkai pažymėjo, kad žolėje yra gausu kaulams ir dantims reikalingų medžiagų: geležies, kalcio ir fosforo. Sakoma, kad Liucerna ne tik apsaugo nuo ėduonies, bet ir ataugina dantis.. Didelis Vitamino K kiekis augale pagerina kraujui krešėjimą, apsaugo nuo kraujosruvos ir mažina kraujo spaudimą. Tad padeda arkliam ir atletam greičiau ir ilgiau bėgti.

Vitamino A gausa yra puiki pagalba išvengti infekcijom. Augalų preparatai daugumai yra mielesni nei žuvies taukų preparatai, nes nėra žuvies kvapo, plačiau pritaikomi. Kadangi dauguma maisto yra degeneravę, smagu žinoti bent vieną vitamino A šaltinį.

Ji taip skaitoma galingu diuretiku, todėl patariama nėščioms moterims gerti arbatą bent kartą į dieną. Galima paskatinti aviečių lapais, medumi, apelsinų žievele, mėta. Rytiniam negalavimam palengvinti siūloma išgerti 8-16 Liucernos tabletes. Po gimdymo, patariama naudoti kraujosvuros sumažinimui, žindančioms mamoms – pieno kokybei pagerinimui. Tai yra daug geriau, nei tipiškos arbatos, kurios gali užteršti pieną.

Liucerna yra viena iš nedaugelio augalų, kuriuose randama Vitamino D. Nors apskritai saulė yra geriausias šio vitamino šaltinis (jūs neturėtumėte maudytis ar praustis porą valandų po pasikaitinimo saulėje, nes galite nuplauti vitaminą surinktą odoje), vaistažolė neatsilieka ir gali kompensuoti saulutę žiemos metu ar pakeisti pasterizuotą, homogenizuotą vitamino D prisotintą pieną. Kitas svarbus elementas yra vitaminas B12. Dauguma dietologų tvirtina, kad jis yra randamas tik gyvūninės kilmės produktuose arba pieno produktuose. Tačiau 1940-siais kiti tyrimai parodė, kad jų yra ir augaluose. Daugelis vegetariškų receptų knygų autorių skatina įtraukti B12 į dietą bent tablečių pavidalu, ištirpdžius namų gamybos sojoje, ar  naudoti alaus mieles. Vitamino B12 diskusija yra sudėtinga tuo, kad trūkumas organizme gali atsirasti ne tik dėl trūkumo maiste, bet ir pačio organizmo nesugebėjimo pasisavinti šios medžiagos. Tai yra genetinis sutrikimas ir yra pasirodo tik vėliau gyvenime, žalingos anemijos pavidalu. Ligonis yra priverstas visą gyvenimą leistis vitamino B12 injekcijas. Įdomu tai, kad deficito požymiai gali neatsirasti net jei individas beveik ar iš vis nenaudoja  B12 produktų 2-5 metus. Kūnas yra linkęs jį kaupti ir mažai pašalina – žarnyne yra perdirbamas. Tad tai ne toks didelis rūpestis, kaip gali atrodyti daugeliui vegetarų. B12 randama salotose, ryžiuose, mungo pupelėse ir žirniuose, Liucernoje ir ypač pradygusiose jos sėklose. Kadangi jos vartojamos žalios, sėklos išlaiko savo vitaminų kiekį. Buvo nustatyta, kad apdorotas maistas praranda iki 85% maistinės vertės.

Liucerna taip pat naudojama geltai gydyti. Pasakojama, kad viena moteris su rimta geltos būkle buvo atvežta į ligoninė. Labai pageltusi, ji kraujavo iš nosies, žarnyno ir po oda pradėjo formuotis kraujo krešuliai, trombai. Tulžis kraujyje neleido kraujui krešėti, tad gydytojai nesiryžo operuoti. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad moters kraujyje protambino – elemento, būtino krešėjimui -tebuvo 5%.  Mokslininkas rekomendavo Liucerną ir po kiek laiko ligonė visiškai pasveiko.

Liucerna padeda pašalinti cholesterolį iš organizmo sistemos. Jos cheminę sudėtį sudaro net 18.9% baltymai (tuo tarpu jautienoje tik 16.5%, 3.3% piene, 13.1% kiaušiniuose). Tai ypač būtų naudinga vegetarams, atsisakiusiems mėsos ir pieno produktų, valgančių daug grūdų ir pupelių, kuriuose koncentruoti baltymai yra sunkiai įsisavinami. Esant baltymų trūkumui pradeda nykti ne tik išoriniai raumenys, bet ir raumenys žarnyne, skrandyje, gali atsirasti virškinimo problemos ir užkietėjimai. Pablogėja laikysena, silpnėja plaukai, nagai ir gali atsirasti odos ligos.

Europoje Mėlynžiedė yra naudojama artrito, reumato, kolito, anemijos, alkoholio ir narkotinių  priklausomybių  ir kt. gydymui. Didelis vitaminų, mineralų, baltymų ir fermentų kiekis randamas vaistažolėjė, skatina vaikų augimą, jungiamojo audinio ir raumenų sudarymą. Kinijos gyventojai sako, kad dažnas liucernos preparatų vartojimas padeda numesti svorį. Tačiau Liucernos daigus patartina naudoti saikingai, nes galima pažeisti raudonus kraujo kūnelius.

Kinijoje preparatas duodamas sergantiems karštlige, kamuojamiems bet kokio tipo skausmo ar esant žarnyno, skrandžio sutrikimams. Augalas laikomas nepakeičiamu, norint išgydyti ar sustiprinti kūną, tiek fiziškai, tiek chemiškai.

Liucerna yra šienaujama ir naudojama gyvūnų pašarui beveik visose Europos Sąjungos šalyse, Kanados provincijose, visoje Pietinėje ir Centrinėje Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, Australijoje. Jungtinėse Valstijose net 27 milijonai akrų žemės yra apsėti Liucerna. Dažniausiai yra nupjaunama, padžiovinama saulėje ir atidedama žiemai, bet kiti ūkininkai mėgsta gaminti miltus, kartais sumaišytus su kitais grūdais ar sojų pupelėmis. Liucernos šaknys siekia net iki 2.5metrų, tad lengvai pasiekia mineralines medžiagas. Taip pat didina žemės derlingumą. Lapuose esančios bakterijos ore esantį azotą siunčia į šaknis.

Liucerną galima laisvai auginti savo namuose. Tiesiog nusipirkite specialių sėklų (sveikos mitybos parduotuvėse, o ne žemdirbystės centruose) ir pasėkite paprastame dirvožemyje, sudrėkinkite. Tai daugiamečiai augalai, tai galėsite džiaugtis žaluma gan ilgai. Sėklas ar augalus geriau gauti nepurkštus cheminiais preparatais, tai geriau nerinkite augalo prie kelių, vaismedžių ar „pabėgusių“ iš ūkininko daržo. Paieškokite gamtoje, žmogaus nepaliestose vietose.

Norėdami pasigaminti žalią kokteilį, pirmiausia įdėkite norimą ananaso kiekį į maišytuvą. Tada pridėkite Liucernos lapų pagal skonį, po truputį. Pagardinimui galite panaudoti petražoles, mangoldus ar kitus švelnaus skonio žalumynus. Dvi Mėlynžiedės šakelės yra gera pradžia ir tinka vaikam. Viską sutrinkite. Praskieskite vandeniu kiek ir jei norite. Pridėkite daigus.

Daigus galite užsiauginti patys. Lengviausias būdas yra pernakt pamirkyti kelis šaukštelius Liucernos sėklų plačiame vieno litro stiklainyje, tada nupilti vandenį (galite palaistyti kitus augalus, nes vanduo – prisotintas maistingomis medžiagomis) ir uždaryti stiklainį su skylėtu dangteliu ar ardyta medžiaga. Laikykite šviesoje, kelis kartus per dieną perskalaukite vandenį, kol pradygs daigai. Galėsite valgyti, kai užaugs kelis centimetrus. Laikykite stiklainį kiek pakreiptą, nes stovėdami vandenyje, daigai gali pradėti pūti.

Jie yra naudojami beveik su viskuo: salotuose, sumuštiniams ar kaip nekaloringi užkandžiai.

Pavyzdžiui, galite and sveikos duonos užtepti majonezo (namų gamybos būtų geriausia), tada sutrinto avokado ir ant viršaus uždėti tankų daigu sluoksnį. Smulkinti česnakai ar svogūnai gali pridėti skonio. Sveika ir skanu.

Daigai taip pat naudojami garnyrams: maišomi su majonezu ar sviestu ir prieskoniais. Kartais – actu ir aliejumi. Kiti žmonės mėgsta sutrinti su pomidorų sultimis ar sriuba. Dar kiti deda į salotas; bet pastebėjo, kad vis tiek skaniau valgyti su maišiu su kuo nors, nei atskirai – pavienius. Skaniausiai sumaišius su avokadu ar trintomis morkomis.

Jei norite džiovinti Liucernos lapus, jums reikėtų surinkti šakeles, kol augalas dar nežydi. Džiovinkite jas džiovintuve ar šiltoje, gerai vedinamoje vietoje. Kad nepamestumėte, išdžiovinę – susmulkinkite ir palėpkite vėsioje, sausoje vietoje. Iš lapų jūs galite pasidaryti arbatos ar pabarstyti ant košių. Reiktų žinoti, kad Liucerna yra labai stipri ir daugeliui reikia laiko priprasti prie skonio. Kai kurie žmonės, naudoja mėlynžiedės sėklų arbatą, norėdami pasigydyti artritą ar reumatą. Bet tai yra dygimo energijos švaistymas. Daug geresnis efektas gaunamas, valgant daigus arba pasigaminant arbatą su savo išaugintais ir džiovintais lapais.

Pabaigai

Mėlynžiedė Liucerna yra naudojama ligų prevencijai, mėlynių ir sumušimų, anemijos, opos gydymams, šlapimo takų sutrikimam, skrandžio opos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, šlapimo pūslės ir prostatos problemoms, Lumbago, dantų ėduonies gydymui, veikia kaip diuretikas, padeda krešėti kraujui, užkerta kraujosruvas, mažina kraujo spaudimą, padeda nėštumo metu, pagerina motinos pieno kokybę, gydo geltą, mažina cholesterolio kiekį, gydo artritą, reumatą, kolitą, padeda „alkoholikams“ ir „narkomanams“ atsikratyti žalingų įpročių.