Autostopu keliavom Ispanijoje. Šioje šalyje toks keliavimo būdas reikalauja daug kantrybės. Dažnai vairuotojus tiesiog kalbinom degalinėse ar panašiose vietose. Tą dieną jau buvo vėlus vakaras. Sunku buvo nuspėti ar pavyks nusigauti iki norimo miesto.
Vienoje mažytėje degalinėje apšviestoje keletu lempų stovėjo sunkvežimis. Užkalbinom ir paklausėm ar galėtų mus pavežti. Šiluma spinduliuojantis vairuotojas atsakė teigiamai. Netrukus sėdėjome kabinoje ir šnekučiavomės. Bendravimas su šiuo žmogumi buvo visiškai kitoks nei buvom patyrę kituose sunkvežimiuose. Vidaus dekoracijos irgi buvo netradicinės, jautėmės lyg svečiuotumėmes vairuotojo namuose. Žinoma, kiti vairuotojai irgi pasikabina šeimos narių ar gyvūnų nuotraukas, susikuria antrus namus kabinoje, tačiau šios kelionės metu jautėmės ypatingai – aplinka buvo labai pozityvi, laiminga ir šilta.
Po kurio laiko ispanas ėmė pasakoti savo gyvenimo istoriją. Ilgą laiką jis dirbo daktaru. Po 10-ies metų stažo, jis suvokė, jog nebesijaučia laimingas klausydamasis žmonių bėdavojimų ir dvejonių. Nuojauta kuždėjo, kad turi užsiimti kažkuo rimtesniu ir „vyrišku“, kažkuo fiziškai jaučiamu. Ir štai, jam šovė į galvą, kad sunkvežimio vairuotojas – tai užsiėmimas, kurį atlikdamas jausis laimingiausias. Kaip tarė, taip ir padarė. Sėdo už vairo ir pasijuto tikruoju savimi!
man patiko!