Unschooling – tai vaiko ugdymas be mokyklos. Lietuvoje oficialaus vertimo šiam terminui nėra, tad šią idėją vadinsime „nemokykliniu ugdymu”.
Nemokyklinis ugdymas (Unschooling). Kas tai?
Nemokyklinio ugdymo sąvoka turi labai daug apibrėžimų. Kiekvienai šeimai tai gali reikšti vis kitą dalyką. Nemokyklinis ugdymas siejasi su lavinimu per susidomėjimą arba mokymąsi pagal vaiko norą. Uschooling’o koncepcija turi nemažai skirtingų lygių. Kai kuriose šeimose reikalaujama, kad vaikas kiekvieną dieną tam tikrą laiką praleistų gilindamas matematikos ar anglų kalbos žinias, o vėliau vaikui suteikiama laisvė tyrinėti ir mokytis tuos dalykus, kas jam tą dieną arčiausiai širdies. Kiti šios filosofijos atstovai vaiko lavinimąsi palieka savieigai iki tol, kol atžala pasiekia tam tikrą žinių lygį ir po to įveda tam tikrą struktūrą. Galiausiai yra radikalieji šio ugdymo atstovai, kurių pažiūros giliai įsišakniję ir, kurie savo vaikui suteikia visišką laisvę. Jie giliai įsitikinę, kad jų vaikas savarankiškai išmoks tai, ko jam reikės ir tada, kai jam to reikės.
Nemokyklinio ugdymo koncepcija nereiškia knygų ar mokymo programų atsisakymo. Viskas puiku, jei vaikas išreiškia norą mokytis pagal tokią sistemą arba jam patinka tam tikro lygio mokymosi struktūra, tačiau viskas turi būti paremta paties vaiko norais. Tokio vaiko pagrindiniai mokymosi šaltiniai yra viešoji biblioteka, internetas, kompiuteriniai žaidimai, knygos ir reali gyvenimiška patirtis.
Tėvų vaidmuo
Unscholing‘o filosofija taip pat neatmeta tėvų vaidmens vaiko lavinimosi procese. Visais atvejais tėvai privalo sąmoningai suprasti savo atžalos poreikius, t.y., jų pareiga yra pasirūpinti reikiamais informacijos šaltiniais, pasiūlyti naujų pasaulio pažinimo būdų ir, prireikus, sugebėti pateikti reikalingą šaltinį arba atsakymą į išradingai pateiktą klausimą. Galima vaikui sudaryti sąlygas dalyvauti savanoriškoje veikloje arba mokytis iš kitų. Kartais prireiks surasti žmogų, galintį duoti vertingų gyvenimiškų pamokų arba patarimą vaiką dominančia tema. Gali būti, jog vieną dieną teks prisijungti prie žmonių grupės, kurių veikla visiškai nedomina tėvų, tačiau vaikui – tai naujų atradimų ir pomėgių sritis.
Vaikas išmoks tik tai kas jam reikalinga
Tikriausiai vienas iš sunkiausių dalykų nemokykliniame ugdyme – tai tikėti, jog vaikas išmoks visko, ko gali prireikti jo gyvenime, tačiau tai įvyks savo laiku. Gali būti, kad jis nežinos visų tų pačių mokymosi dalykų ir programų, kurios privalomos jo bendraamžiams, tačiau anksčiau ar vėliau jis tą išmoks. Gali nutikti ir taip, kad kai kurių dalykų ir privalomųjų mokymo programų jis niekad ir nesužinos, jei jo gyvenime jų taip ir neprireiks. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir suaugusiųjų užduotis yra padėti vaikui tapti tokiu žmogumi, kokiu jis gimė būti.
Kodėl turėtume versti vaiką mokytis kažko, ko jis nepasirengęs išmokti pats, o jei jis yra pasirengęs išmokti tai pats, tuomet kodėl tai yra turėtų būti privalu mokyti?
Viskas ką galime padaryti – tai suteikti vaikui ko jam reikia ir padėti, jei tos pagalbos jis paprašys.
Ar toks ugdymas yra realus?
Galite išgirsti žmones sakant: „Kaip realiame gyvenime jie išmoks algebros?“ Bet, ar tikrai realiame gyvenime sutinkame algebrą? Jei ne, tai kodėl vaikai privalo to mokytis? Jei vis dėlto taip, tuomet kodėl šis dalykas dirbtinai atskiriamas nuo realių situacijų, kuriose jis sutinkamas? „Kodėl?“ – tai svarbiausias klausimas, kuris visada turėtų kilti prieš paklausiant „Ką?“ ir „Kaip?“
Galbūt tai tiesiog nepriežiūra?
Nemokyklinis ugdymas nėra nepriežiūra. Priešingai, tai reikalauja dar daugiau laiko skiriamo vaikui.
Ar tai tinginiavimas?
Kas yra didesnė tinginystė:
- nupiešti originalų piešinį ar nupirkti spalvinimo knygelę?
- pasivaikštinėti kaimyniniame rajone ir pačiam nusibraižyti planą ar tiesiog nusipirkti žemėlapį?
- pačiam rasti atsakymus į rūpimus klausimus ar iškalti juos atmintinai?
Ar tai “mokymasis pagal vaiko norus”?
Toks apibrėžimas dažniausiai pasitaiko, bandant greitai ir trumpai paaiškinti nemokyklinio ugdymo koncepciją, tačiau tai vienas iš labiausiai klaidinančių sąvokos paaiškinimų. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu išeitų, jog tėvai laukia, kol jų vaikas vieną dieną nuspręs ką jis nori išmokti. Iš tiesų, mes mokomės visą laiką, o ne tiesiog laukiame. Jei aplinka pakankamai turininga ir įdomi, nei tėvams, nei vaikams nereikia dirbtinai “inicijuoti” mokymosi.
Idėjos apie Tikrąjį Mokymąsi
Nemokyklinis ugdymas – tai lyg nepertraukiamas veiksmas, kurio metu vienaip ar kitaip yra stebima ir mokomosi.
Mokymosi procesas vyksta nuolat.
Smegenys niekada nenustoja funkcionuoti ir neįmanoma suskirstyti laiko į “mokymosi” ir “nesimokymo” periodus. Viskas, kas vyksta šalia žmogaus, viskas ką jis girdi, mato, jaučia, užuodžia ir ragauja – tai savotiško mokymosi rezultatai.
Mokymuisi nereikia prievartos.
Iš tiesų, negalima ko nors priversti mokytis prieš jo valią. Prievarta visada verčia jaustis blogai ir sukelia pasipriešinimą.
Mokydamiesi jaučiamės gerai.
Tai suteikia pasitenkinimą ir emocinį atpildą. Atlygis, neturintis prasmės gali turėti šalutinį efektą ir kaip tik atšaldyti norą mokytis.
Mokytis tampa sunku, kai žmogus įtikinamas, kad mokytis yra sunku.
Nelaimei, dauguma mokymo metodų tvirtina, kad mokytis yra sunku ir, kad tik pamokos metu mokinius galima ko nors „išmokyti“.
Mokymasis turi būti prasmingas.
Kai žmogus nemato mokymosi prasmės, kai nėra aišku, kaip tam tikra informacija yra susijusi su “realiu gyvenimu”, tuomet mokomasi tik paviršutiniškai ir žinios išlieka tik trumpam – tai nėra “tikrasis” mokymasis.
Mokymasis dažnai būna atsitiktinis.
Tai reiškia, kad mes mokomės per veiklas, kurios mums teikia džiaugsmo ir mokymasis dažnai pasireiškia kaip „papildoma nauda“.
Mokymasis dažnai yra socialinė veikla, o ne tai, kas vyksta atsiskyrus nuo kitų. Mes mokomės iš kitų žmonių, kurie turi tam tikrų įgūdžių ir mus dominančių žinių, ir kurie leidžia mums semtis žinių iš jų įvairiausiose situacijose.
Mums nereikia įvairiausių testų tam, kad patikrintume, ką jau išmokome.
Mokymosi rezultatai atsiskleis per naujus įgūdžius ir intensyviai dalyvaujant bei dalinantis naujomis žiniomis pokalbiuose.
Jausmai ir protas nėra priešingi dalykai. Tai netgi nėra skirtingi dalykai. Emocijos, mokymosi procese dalyvauja lygiai taip pat, kaip ir protas.
Mokymuisi reikalingas saugumo jausmas, nes baimė blokuoja mokymosi procesą. Gėda ir sumišimas, stresas ir nerimas – šie jausmai stabdo mokymąsi.
Skaitiniai šia tema anglų kalba
Šis straipsnis buvo parengtas pagal šiuos tinklapius:
Sandra Dodd on Life and Learning
Leaping From The Box – What Is Unschooling?
Daugiau nuorodų apie unschooling:
Dayna’os Martin tinklaraštis (blog) – keturių vaikų motina, aktyvi nemokyklinio ugdymo propaguotoja.
Deivido Friedman tinklaraštis – unschooling šalininkas
Legalumas
Lietuvoje pagal įstatymus nemokyklinis ugdymas yra neleidžiamas (visi vaikai privalo eiti į mokyklą), tačiau Europoje ir kituose kontinentuose galima rasti nemažai šalių, kuriose tai yra legalu. Keletas pavyzdžių: Prancūzija, Norvegija, Jungtinė Karalystė (UK), Kosta Rika, Australija, JAV, Kanada, berods taip pat ir Ispanija…
Facebook grupės ir informacija lietuviškai
Tinklapis dedikuotas skleisti namų mokymo ir nemokyklinio ugdymo idėjas:
Nemokyklinis ugdymas (Unschooling):
http://www.facebook.com/groups/Nemokyklinis.ugdymas/
Namų mokymas (Homeschooling):
http://www.facebook.com/groups/334186356662961/
Bernardinai.lt straipsnis: „Gyvenimo be mokyklos filosofija. Nes vaikas irgi yra žmogus”
Giedriaus Cikanavičiaus paskaita apie nemokyklinimo filosofiją
Egzaminus gali issilaikyti savarankiskai papildomai, jei nori stoti I universiteta. Taip pat gali samdytis privacius mokytojus ar eiti I juos domimo dalyko burelius, uzsiemimus. Pvz., UK homeskulintojai patys buriasi ir organizuoja tokius klubus, renginius (mokslo, muzikos, meno ir pan.)
Tarp kitko, Ispanijoje he (home education) nelegalu.
As taip pat uz toki svietimo plana. As dabar jau einu i 11 klase ir nematau jokios prasmes eiti i mokykla, noriu kazko kito ir man dabar labai sunku susigaudyti tarp savo minciu… Noreciau mesti mokykla ir atrasti kanors kitka, nauja, kas mane teigiamai veiktu ir teigtu susidomejima, ta ka galeciau pritaikyti savo gyvenime ir ateityje. Bet juk visi sako „jei nebaigsi mokyklos, nebaigsi universiteto ir negausi diplomo, neturesi gero darbo”, todel nezinau ka man daryt, ar po to nebus sunku siekti sekmingos karjeros?
Arba mano senelis sakydavo: „Nesakyk nemoku – sakyk, kad nenoriu”.
Kaip tik nereikėtų toli ieškoti. Ir problema ir jos sprendimas yra mumyse. Tik reikia rasti noro bei jėgų pradėti veikti. Pamažu ateina supratimas, kad mūsų problemų niekas kitas neišspręs tik mes patys.
Visos problemos yra išsprendžiamos.
Kaip sako mano senelis: „Nesakyk neina – sakyk, kad nemoki”.
Pagal mane „nesakyk, kad neina ar nemoki – sakyk, kad nenori”. Nenori išeiti iš komforto zonos
Aš pati jau daug metų buvau už ugdymą namuose, bent jau ikimokyklinį, o gal paskui ir mokyklinį. Kol nepradėjau dirbti puikiame, alternatyvias metodikas taikančiame darželyje, kur tėvai gali pasirinkti vegetarišką vaiko maitinimą ir pan. Kiekvieną dieną bendraujant su tais nuostabiais pedagogais, vadovais, stebint folkloro, šokių, kalbų, visokių rankdarbių popamokines veiklas nori nenori susimąstai – ar tu pats sugebėtum duoti tiek savo vaikui?. Žinių, laiko atžvilgiu. Nes aš pvz jokiu instrumentu nemoku groti :) ir senovinių lietuviškų šokių nemoku ir senovinių gražių šventinių papročių.. O svarbiausia – ką daryti su bendravimu?.. Vaikui būtinai reikia ugdyti socialinius įgūdžius.. žinoma jei būtų reali ekogyvenvietė, kur jau yra pakankamai vaikų..bet Lietuvoje aš tokių nelabai žinau.. kur būtų tokie glaudūs ryšiai..
Bėda, kad toks darželis greičiausiai nemažai kainuoja. O jei kainuoja, tai tėvams reikia tuos pinigus uždirbti. O tada mažiau laiko lieka vaikams.. ir vėl tas pats ratas. Gal geriau su savais tėvais, kad ir ne tokiais „gerais” kaip svetimi.
Gerai pastebėta. Tam, kad užsiimtum unschoolingu, neįmanoma eiti į tradicinį darbą ir gyventi tradicinį gyvenimą.
Antra vertus galioja ir atgalinis ryšys. Vedant vaiką į tradicinę mokyklą, sunku ir pačiam ką nors įdomesnio gyvenime nuveikt. Gyvi pančiai.
Eko bendruomenių su didesniu kiekiu vaikų ir aiškia auklėjimo vizija Lietuvoje manau nerasit, tektų ieškoti kur toliau,
Ar žinote tai Lietuvoje praktikuojančiu šeimu? Būtu labai įdomu įvertinti šia situacija mūsu kontekste, nes dabar straipsnis gavosi tiesiog vertinys iš užsienio šaltiniu.
Dar pastebėjimas, koks skirtumas ar tai legalu? Negi šeima nedarys to vien todėl, kad valdžia neleidžia? Netikiu
Galbūt yra pusiau praktikuojančių. O valdžios neleidimas – tai gana slidus reikalas, jei jo nesilaikai, nes jei tos institucijos užkibs ant vaiko slėpimo nuo mokyklos – tuomet galbūt tą vaiką iš jų ir atims, nes istorijos pabaigoje valdžia turbūt turės daugiau šansų laimėti, nei paprasti „nenormalūs” žmogeliai. Bet kokiu atveju, bendraminčių šia tema, o gal net ir šeimų gyvenančių pagal unschoolingą Lietuvoje – rasi Facebook grupėje „Nemokyklinis Ugdymas”. Taip pat yra ir Namų mokymo grupė.
Neseniai, prieš kelis mėnesius mokymas nmauose buvo uždraustas remaintis tuo, kad daug vaikų Lietuvoje nelanko mokyklos, nes yra užsienyje. Todėl dabar už mokymą namuose tėvai gali būti baudžiami. Aš žinau tris šeimas, kurios bandė savo vaikus mokyti namuose. Rezultatai skirtingi, labai priklauso nuo vaiko ir aplinkybių. Kai kam namie buvo geriau, kitiems – sunkiau.
Lietuvoje nėra būtina vaikams eiti į mokyklą. Galima mokytis namuose. Tačiau vaikas turi laikyti egzaminus (kontrolinius), parengtus pagal mokyklos mokymo programą. Ne kažin kokia paguoda, bet jau šioks toks kompromisas.
Idomu kaip tose salyse tada yra su mokyklos atestatais? Ju nereikalaujama jei yra legalus toks ugdymas? As visada buvau UZ tai. Tik kaip visuomene tai priima, cia jau kitas klausimas…
Nėra mokyklos, nėra ir atestato ;) Iš tikrųjų detalių šia tema nežinom, reikėtų paskaityti JAV šios idėjos skleidėjų tinklapius/forumus. Iš kitos pusės, vaikas juk užsiims tuo, kam jaučia didžiausią aistrą – o tai reiškia, bus tikras savo srities profesionalas. O pasaulyje tokių sėkmingų ir garsių pavyzdžių galima rasti daug (kai be diplomų pasiekta daug, nes buvo viskas daroma su meile ir aistra).