Ko gi reikėtų norint suvirškinti gabaliuką kepto viščiuko? Toks viščiukas savyje jau nebeturi enzimų (fermentų), kurie padėtų jį apdoroti. Jei ši mėsa buvo suvalgyta labai greitai, praktiškai nepagelbės ir seilėse esantys enzimai. Paukščiukas tupės skrandyje kaip švino plyta. Organizmas yra priverstas gaminti stiprias rūgštis, tam, kad galėtų bent šiek tiek tą maistą apvirškinti. Neduok dieve skrandį užpilsime puodeliu kavos, kuri virškinimo sultis praskies ir iš jų nebebus didelės naudos. Menkai suvirškintas viščiukas pajudės plonosios žarnos link, kur tulžis emulsuos viščiuko riebalus. Šis mėsos gabaliukas turėtų būti dar labiau suvirškintas, tad į pagalbą atskubės kasa. Norint susidoroti su tokia sunkia užduotimi, kasai yra būtina pagaminti didelį kiekį enzimų, o tai yra nemaža našta šiai virškinimo sistemos daliai.
Tyrimai rodo, jog valgant didelį kiekį termiškai apdoroto maisto, kasa su laiku didėja. Kasa, kuri didėja nes yra priversta dirbti daigiau nei pajėgia, galiausiai palūžta. Metams bėgant kasa pagamina vis mažiau ir mažiau enzimų ir tai sukelia virškinimo problemas: pilvo pūtimus, dujas viduriuose, viduriavimą, gastritą arba diabetą.
Sugrįžkime prie mūsų eksperimento su keptu viščiuku. Jis virškinimo trakte jau prabuvo 24 valandas. Dėl to, kad buvo suvirškintas tik dalinai, likusi dalis ėmė gesti. Organizmas į tai reaguoja gamindamas gleives, kurios apgaubia pūvantį viščiuką į apsauginį gaubtą. Kol šis mėsos gabaliukas keliauja per kelių metrų ilgio žarnyną, gleivių gaubtas dehidruoja ir įtakoja gaubtinės žarnos (colon) sieneles. Tai sukuria kietą, juodą, plutelės pavidalo darinį, kuris sluoksniais kaupiasi žarnyno raukšlėse ir taip vis labiau ir labiau trukdo maistingų medžiagų įsisavinimui. Laimei, praėjus 30-čiai valandų šis gleivėmis apgaubtas pūvantis viščiukas su didelėmis pastangomis yra paliekamas tualete. Atrodo, jog mūsų keptas viščiukas pridarė daugiau bėdos nei davė naudos: išsekino enzimų atsargas, suteikė palyginus labai mažą maistinę vertę, bei paskui save ant žarnos sienelių paliko sudžiuvusias gleives.
Palyginimui, idealiai prinokęs bananas turi saldų skonį ir draugiškas skrandžiui. Banane esantys enzimai (fermentai) jau bekramtant susimaišo su seilėmis, kurios suskaido jį į vitaminų gausias medžiagas. Šiuo atveju net nereikalingas rūgšties išskyrimas. Greitai keliaujant per žarnas, vietoje to, kad būtų gaminamos gleivės, natūralios minkštos banano skaidulos (fiber) nuo toksinų apvalo žarnyno sieneles. Kelių valandų bėgyje bananas be didelių pastangų mūsų organizmą palieka. Nėra ir priežasčių pusę gyvenimo praleisti tualete.
Parengta pagal Freedomyou.com
Super straipsnis! daugiau TOKIU ;)
durniai!!!
kam tie enzymai visciukui, tam skirtas mezym
Jau ir ant smegenų puolė…
neatrodo įtikinamai. Kodėl gi tas viščiukas turėtų turėti fermentų, padedančių jį sudoroti? Tai nenatūralu. Visais šiais fermentais jau turi pasirūpinti viščiuko dorotojas, t.y. mes. Arba palaikyti truputį, kokią savaitėlę šiltai, va tada tų fermentų prigamins bakterijos :) Tam ir yra termiškai apdorojamas maistas, kad būtų lengviau suvirškinamas, o ne atvirkščiai. Pabandykite valgyti žalią, matysit koks skirtumas, va tada gal ir bus kaip „plyta”.
Puikus straipsnis! Lauksime daugiau :)