1998 metų kovą kartu su partnere Audrone tranzuojam Danijoje. Sutemo. Bestabdant ant įvažiavimo į autostradą sustoja džipas su priekaba, kurį vairuoja danas su įdomia gyvenimo istorija.
Vairuotojas prieš kurį laiką turėjo sėkmingą verslą. Fiuno saloje (Fyn), į šiaurę nuo Odensės, jam priklausė didelis žemės plotas netoli pliažo. Ten turėjo viešbutį ir visą kompleksą paslaugų, kurių reikėjo atvažiuojantiems poilsiautojams. Jam taip pat priklausė vietinė taksi įmonė su keliasdešimt automobilių. Turėjo jis žmoną ir vaikus. Turėjo kur gyventi ir iš ko gyventi. Gyvenimas, tam tikra prasme, ėjosi neblogai…
Nepamenu, kas jį paskatino keistis, tačiau atėjo laikas, kai susivokė, jog tai, kuo užsiima jam nebeteikia džiaugsmo. Būti turtingu jo nebeviliojo. Norėjo būti naudingas ir kitiems žmonėms.
Įvyko permainos. Pardavė visą verslą, taksi kompaniją ir įsidarbino „Humanoje”, kuri užsiima padevėtų drabužių surinkimu ir perdavimu vargingesnėms valstybėms. Šie pakitimai buvo per daug drastiški žmonai, kuri netrukus su juo išsiskyrė. Kai susipažinom, šis danas dirbo „Humana” organizacijos vairuotoju. Iš Danijos miestelių su džipu surinkinėjo padevėtus drabužius ir veždavo į „Humanos” sandėlį. Tiesa, mums vietos automobilyje buvo labai mažai – turėjom abu glaustis ant priekinės sėdynės, nes tiek priekaba, tiek ir visas džipo salonas buvo prikimštas maišų su drabužiais.
Tą naktį vairuotojas pasikvietė mus į svečius. Kadangi butas buvo labai labai mažas, apnakvindino mus stovėjimo aikštelėje stovinčiame kemperyje.
Šio žmogaus istorija mane sujaudino, tad ja visuomet dalinuosi su kitais. Tai darau ir su jumis.
Gaila jokių kontaktų tą kartą neužsirašėme.
idomu, kaip dabar tas zmogus laikos..gal palaikai rysy?